Raudona kaip dangus

Aprašymas:

Italų režisieriaus Cristiano Bortone‘s vaidybinis filmas „Raudona kaip dangus“ (2006 m.) yra paremtas tikra žymaus šiuolaikinio italų filmų garso režisieriaus Mirco Mencacci‘o gyvenimo istorija.

Mažas Toskanos regiono miestelis, Italijoje, 1971-ieji. Mirkas yra judrus, smalsus 10-metis, pamišęs dėl filmų – ypač vesternų ir nuotykinių joust. Smalsus ir išradingas berniukas džiaugiasi aplinkiniu pasauliu ir dega aistra sužinoti, kokie daiktai jį supa ir kaip jie padaryti. Deja, neatsargiai elgdamasis su šautuvu, Mirkas išgyvena, bet netenka regėjimo. Išgyvenęs skausmą ir liūdesį, berniukas susitaiko su lemtimi ir atranda naują, ne mažiau spalvotą garsų pasaulį.

Kupinas gyvybės, vaizduotės ir smalsumo Mirkas specialiojoje mokykloje nuolat susiduria su sustabarėjusia 8-tojo dešimtmečio Italijos aklųjų ir silpnaregių švietimo sistema, paremta nuostata, kad „laisvė yra prabanga, kurios mes, aklieji, negalime sau leisti“.Tuo metu Italijoje galioja įstatymai, pagal kuriuos aklieji laikomi beviltiškais neįgaliaisiais ir negali lankyti valstybinės mokyklos. Taigi Mirko tėvai yra priversti uždaryti sūnų į „specialią mokyklą akliesiems“.

Vis dėlto filme liūdesys ir gailestis nėra vyraujančios emocijos. Aklųjų ir reginčių žmonių pasauliai filmo pasakojime susiliečia ne tam, kad pabrėžtų skirtumus ar negalią. Priešingai, jie papildo ir praturtina vienas kitą netikėtais atradimais bei įrodo, kad griežtas juos skiriančias ribas sukuria išankstinės nepagrįstos nuostatos. Mirką, jo aklą draugą Feličį bei kitus bendraklasius su reginčiaisiais – mokyklos prižiūrėtojos dukterimi Frančeska ir mokytoju Don Džuliju – suartina gebėjimas atsiverti pasauliui, jo klausytis, jį liesti – tiesiog juo džiaugtis.

Žinoma, filmas jautrus, nes jo pati tema apie mažo žmogaus tragediją. Gražiai skambinti italų kalba ir europietiška kultūra „suegzotina“ nuo to, ką esame įpratę regėti amerikietiškame kine. Yra daug gražių kadrų, ir prasmingų vaizdų, minčių... Darbas su vaikais kine niekada nėra lengvas ir iš jų išgauti emocijas ir natūralumą – tikriausiai reikia vunderkindų, apsigimusių aktorių… Bet jį ir nereikėtų žiūrėti kaip į tikrovišką ir atkartojantį asmeninę žmogaus vaikystės patirtį – visgi tai interpretavimas, nukreiptas į didaktinius niuansus.

Filmas emocionaliai paveikus, todėl sirgimas už mažąjį herojų yra neabejotinas. Režisieriui pavyko sužaisti jausmų loteriją. Filmas gražus, pozityvus, jo tema tragiška, tačiau viskas pateikta su tokia šviesa, kad belieka susemti visus savo vaikus ir paauglius į krūvą ir žiūrėti kaip kūrinį ir kaip naudingą auklėjimo pavyzdį.

Režisierių Cristiano Bortone sukurti šį filmą įkvėpė tikra istorija apie Mirco Mencacci, vieną talentingiausių šių dienų Italijos garso režisierių, vaikystėje praradusį regėjimą.