Soliaris

Aprašymas:

Skambant Bachui, jo muzikos taktu linguoja vandenų žolės, žmogus ruošiasi į tolimą kelionę, prieš tai dar atsisveikina su tėvu. Pasiekęs planetą Soliarį, jis randa erdvėlaivyje keistus ir beviltiškai nusiteikusius ten dirbančius mokslininkus. Soliaris šiems gali materializuoti sapnus. Netrukus Kelvinui tai atsitinka ir pačiam – pradeda po sapnų sugrįžinėti jo nusižudžiusi žmona, kurią labai sudėtinga iš naujo sunaikinti.
Pirmoji Stanislawo Lemo knygos ekranizacija. Andrejus Tarkovskis nekuria mokslinės fantastikos filmo, jam įdomesnė vidinė Kriso Kelvino kelionė į save, kurią išprovokuoja mąstanti planeta Soliaris, ir apmąstymai apie žmogų...
„Soliaryje“ vaidina legendinis aktorius Donatas Banionis, kuris sukuria, turbūt, patį žinomiausią savo nuostabioje karjeroje vaidmenį. Visa filmo jėga ir „gerumas“ sutelktas į filmo medžiagą ir jos raišką. 1969 m. S. Kubrikas pristatė filmą „Kosminė Odisėja: 2001“, po 3 metų pasirodė visiškai kitoks Tarkovskio santykis su kosmosu. Jeigu Kubrikas stebino kokybiškais vizualiniais efektais, tai Tarkovskis, šiuo atžvilgiu, labai minimalus, jam labiau rūpėjo ne evoliucija, laiko šuoliai, bet vidiniai žmogaus parametrai, jų pokytis esant toli nuo namų, kažkur kosmose, skverbiantis į žmogaus psichiką ir pradedant žaisti su žmogaus pasąmone. Aišku, didelis nuopelnas jau pačiam romanui, kuris padovanojo puikią medžiagą filmui pagal A. Tarkovskį.
Pats įdomumas prasideda nuvykus į kosminę stotį, kurį randasi šalia plūduriuojančio, savotiškai mąstančio vandenyno, kuris vėlgi turi savą simboliką. Psichologas Krisas atskrenda į kosminę stotį, kurioje tiriamas Solaris. Tačiau kosminę stotį lanko neaiškūs “svečiai”. Jie sudaryti iš neutrinų, jais atsikratyti neįmanoma. Žaizdos momentaliai išgyja, o jei ir pavyksta, kur nors į kosmosą juos „pasiųsti“, tai vis tiek jau kitą dieną materializuojasi naujai.